Libijos sosto įpėdinis princas Mohammedas El Senussi ragina vienybę ir stabilumą vykstant regioniniams sukrėtimams


HRH princas Mohammedas, Libijos sosto įpėdinis princas, ir jo nacionalinio dialogo dalyviai

Libijos nepriklausomybės dieną sosto įpėdinis princas Mohammedas El Hassanas El Rida El Senussi pasakė kalbą, kuri taip pat atspindėjo Libijos praeitį ir buvo jos ateities vizija. Skubiai kalbėdamas sosto įpėdinis princas paragino tautą susitelkti aplink savo istorinę tapatybę ir priimti grįžimą prie konstitucinės monarchijos kaip vienintelio tvaraus susiskaldymo ir nestabilumo, kankinusio šalį daugiau nei dešimtmetį, sprendimo. Jo kreipimasis paskelbtas tuo metu, kai Artimuosiuose Rytuose vyksta dramatiški pokyčiai, pabrėžiantys jo rezonansą Europai ir platesnei tarptautinei bendruomenei.

Karūnos princo žinutė buvo daug dėmesio skirta jo šalies istorijai. 1951 m. jis pagerbė Libijos nepriklausomybės architektus, kurių vienybė įveikė didžiulius iššūkius, kad sukurtų suverenią valstybę. Tačiau jis taip pat perspėjo, kad šiam vienybės palikimui gresia rimta grėsmė. Ilgus metus trukusios korupcijos, užsienio kišimosi ir vidinio susiskaldymo Libijai gresia skilimas. Jo raginimo imtis veiksmų skubumas atspindi platesnį regiono pažeidžiamumą, kurį neseniai iliustruoja Assado režimo žlugimas Sirijoje – istorinis įvykis, turintis plataus masto pasekmių regionui ir pasauliui.

Damasko žlugimas 2024 m. gruodžio 8 d. pažymėjo 24 metus trukusio Basharo al Assado valdymo ir daugiau nei šešis dešimtmečius trukusio Baatizmo autoritarizmo pabaigą. Greitis ir santykinis smurto trūkumas, su kuriuo Sirijos opozicijos pajėgos išardė Assado karinį aparatą, atskleidė valstybių, kurios neturi vienijančios tapatybės, trapumą. Libija taip pat rizikuoja pasiduoti panašioms jėgoms, nebent spręs savo susiskaidžiusio valdymo klausimus. Princo Mohammedo kalboje pabrėžtas esminis sistemos, galinčios suvienyti tautą, poreikis – vaidmenį, kurį, jo teigimu, konstitucinė monarchija gali atlikti išskirtinai.

Libijos ir Sirijos paralelės stebina. Abi šalys buvo išorės kišimosi arenos, o Libijos atveju Rusijos įsitraukimas atspindi jos strateginius manevrus Sirijoje. Įsitvirtinusi Libijoje po jos pasitraukimo iš Sirijos, Maskva siekia išlaikyti savo pozicijas rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, panaudodama šalies nestabilumą, kad galėtų projektuoti valdžią. Sirijoje nuo 2015 metų Rusijos įsikišimas buvo esminis palaikant B.al Assado režimą, tačiau jos nežymus vaidmuo režimo žlugimo metu rodo jo įtakos ribas. Tačiau Libija išlieka pagrindine strategine arena Maskvai, kuri, išnaudodama galios vakuumą, siekia užsitikrinti savo prieigą prie Viduržemio jūros.

Princo Mohammedo kreipimasis taip pat buvo tiesiogiai skirtas tarptautinei bendruomenei, ragindamas pasaulines galias gerbti Libijos suverenitetą ir nepaversti jos konkuruojančių darbotvarkių mūšio lauku. Jo prašymas rezonuoja dėl platesnių Assado žlugimo pasekmių, dėl kurių regionas grumiasi su susilpnėjusių valstybių ir besikeičiančių aljansų pasekmėmis. Tokių tautų kaip Libija ir Sirija pažeidžiamumas rodo, kad reikia skubiai sukurti valdymo modelius, kurie atlaikytų išorinį spaudimą ir skatintų vidinę sanglaudą.

Karūnos princo pasiūlymas grįžti prie konstitucinės monarchijos siūlo ir tebesiūlo pragmatišką kelią į priekį. 1951 m. Konstitucija, kurią jis palaiko, suteikia patikrintą demokratinio valdymo sistemą, užtikrinančią stabilumą, kartu gerbiant įvairiapusę Libijos socialinę struktūrą ir įsitvirtinusią šalies istorijoje. Savo kalboje princas Mohammedas pabrėžė, kad šis modelis ne tik saugo Libijos vienybę, bet ir suteikia piliečiams galių formuoti savo ateitį per sąžiningus rinkimus ir taikius valdžios perėjimus.

Reklama

Tačiau Libijos iššūkiai neapsiriboja jos sienomis. Europa, esanti anapus Viduržemio jūros, yra labai suinteresuota šalies stabilumu. Libijoje besitęsianti suirutė pakurstė migracijos krizes ir sukūrė dirvą ekstremizmui – problemoms, kurios tiesiogiai veikia Europos saugumą. Įpėdinio kronprinco vizija dėl stabilios, suverenios Libijos yra tiek pat raginimas įsitraukti į Europą, tiek nacionalinio atsinaujinimo planas.

Sirijos pamokos yra aiškios: be vienijančios tapatybės ar valdymo struktūros valstybės gali subyrėti nuo vidinio ir išorinio spaudimo. Assado režimo žlugimas privertė Siriją grumtis su sudėtinga užduotimi – atstatyti po dešimtmečius trukusio autoritarinio valdymo. Libijai išlieka galimybė išvengti tokio likimo, taikant valdymo modelį, įsišaknijusį jos istorinėje tapatybėje.

Princo Mohammedo kreipimasis yra galingas priminimas, kad atsakymai į Libijos krizę slypi jos istorijoje. Konstitucinės monarchijos atkūrimas siūlo ne tik linktelėjimą į praeitį, bet ir praktinį sprendimą ateičiai – sistemą, galinčią suvienyti suskilusią Libijos politiką, apsaugoti jos suverenitetą ir atkurti jos vietą regione ir pasaulyje. Artimiesiems Rytams einant po Assado eros, Libijos kelias į priekį bus kritinis išbandymas, ar gali vyrauti vienybė ir stabilumas regione, kuriam būdingas susiskaldymas ir neramumai.

Pasidalinkite šiuo straipsniu:





Source link

Draugai: - Marketingo paslaugos - Teisinės konsultacijos - Skaidrių skenavimas - Fotofilmų kūrimas - Karščiausios naujienos - Ultragarsinis tyrimas - Saulius Narbutas - Įvaizdžio kūrimas - Veidoskaita - Nuotekų valymo įrenginiai -  Padelio treniruotės - Pranešimai spaudai -